Simona Vaikutė – „Kam mes mokomės?”, LTF konferencija
„Pernai rudenį , beveik lygiai prieš metus, (…), Pasaulio klimato kaitos mokslininkai Jungtinėse tautose išleido ataskaitą, kad žmonija teturi apie dešimtmetį pasikeisti. Ne, nepasikeisti, bet apversti aukštyn kojomis savo egzistenciją, įskaitant ekonomiką, žemdirbystę, pramonę, ir iš esmės beveik visa kitą, kad išvengtume baisiausių klimato kaitos pasekmių. Kiti mokslininkai pradėjo reikšti įsitikinimą, kad dabartinė civilizacija jau neišvengiamai sugrius artimu metu. Vaikai visame pasaulyje išėjo į gatves, reikalauti pokyčių. < > Bet praėjus metams, veiksmų ir teigiamų pokyčių nematyti. Vaikai toliau eina į gatves ir mokosi iš savo patirties.
Mūsų namuose tuomet prasidėjo dažni pokalbiai, o kas jei iš tiesų mūsų civilizacijai liko vos dešimtmetis ar keletas iš jų? Kaip tas žinojimas pakeistų mūsų mokymąsi ir gyvenimą? Supratome, kad sunkiais laikais norėtume būti šalia artimųjų, aplinkoje kuri mums pažįstama ir artima. Panorome grišti į Lietuvą. Bet buvome įsipareigoję pasilikti Žaliojoje mokykloje (Balyje) ištisus mokslo metus. Taigi, nutarėme nesiblaškyti ir gyventi ir veikti, ten kur tuo metu buvome. Reaguodami į naujienas mes su vyru sukūrėme mokymosi kursą Žaliosios mokyklos (Balyje) vyresnių klasių moksleiviams kalbėtis apie šias grėsmingas prognozes, permąstyti savo gyvenimus, lūkesčius, ateities planus.
Tuo tarpu mūsų sūnus Oskaras buvo per jaunas šiam kursui. Bet jis jis irgi norėjo kažko imtis, pasidalinti su kitais savo mintimis. Todėl jis parašė laišką savo mokytojams, kad jis norėtų sukurti filmą pasirengimo klimato kaitai tematika. Pasitarę su juo, mokytojai atleido jį nuo kai kurių pamokų ir skyrė jam laiko asmeniniam darbui, o mokykloje dirbantis medijų mokytojas supažindino jį su filmų kūrimo pagrindais ir leido naudotis įranga. Oskarui patarinėjo Žaliąją mokyklą jau baigusi mokinė, kuri ketino savo profesinėje veikloje užsiimti jaunimo iniciatyvų skatinimų. (…) Filmuojama buvo gyvai, nesurežisuotai, pliaže stebint žmones, gyvūnus, tad kartais buvo sunku pagauti norimus kadrus. (…) Rezultatas yra netobulas ir gerokai skiriasi nuo pradinės vizijos, bet jis dėl to nėra mažiau vertingas, taip kaip ir kūrimo, darbo , sėkmių ir nesėkmių procesas ir visos neplanuotos ir netiesioginės pamokos, kurios jo metu buvo išmoktos ir įsisavintos. Ir bent jau man tai yra autentiško ugdymo pavyzdys. „
Iš Simonos Vaitkutės pranešimo LTF konferencijoje „Vaikas – darbo priemonė ar aukščiausia vertybė”: (svarbu paspausti CC, kad būtų lietuviški subtitrai)
Visą Simonos Vaitkutės pranešimą galite rasti čia: