Tėvai „sraigtasparniai“ savo vaikams ne padeda, o kenkia

Lietuvos mokyklų vadovai ir mokytojai pastebi, kad Lietuvoje sparčiai daugėja „supermamyčių“, „supertėvelių“, taip pat vadinamųjų tėvų „sraigtasparnių“, kurie gyvena savo vaikų gyvenimą.

Pasirodo, Lietuvoje mokyklose užduotus namų darbus kartu su vaikais ar už vaikus daro apie pusė visų tėvų, o elitinėse mokyklose – dar daugiau. Tokį savo elgesį šiuolaikiniai tėvai vadina atsakinga tėvyste, o psichologai ir edukologai to su atsakinga tėvyste niekaip nesieja. Jie tai labiau sieja su žala vaikui.

Psichologų požiūriu, tėvai jau baigė mokyklą, tad dabar turėtų leisti šitai padaryti savo vaikams. Tačiau pavyzdingi šiandieniniai tėvai, ypač mamos, mano, kad laikai pasikeitė ir dabar ne tik pradinukai, bet ir paaugliai ar net gimnazistai reikalingi nuolatinės jų globos ir pagalbos. Tiesa, šioje srityje mes nesame kažkuo ypatingi: tarkime, už Atlanto atlikti tyrimai atskleidžia, kad kas šeštas amerikietis nuolat už vaiką atlieka namų darbus, o daugiau kaip 60 proc. tėvų kartu su vaikais mokosi bent porą kartų per savaitę. Panašus vaizdas ir Vakarų Europoje.

Vokietijos vienos Bavarijos gimnazijos direktorius Josefas Krausas šiandieninius tėvus kandžiai vadina „sraigtasparniais“: kurie tarsi skrenda prieš vaiką ar virš vaiko ir net nieko nenutikus, jau galvoja kelis žingsnius į priekį „o kas bus, jeigu nutiks tas ir tas“ ir iš karto leidžiasi padėti savo atžalai.

Panašu, kad daugelis šiandieninių tėvų yra įsitikinę, kad jei tik savo vaiką paliks vieną su namų darbų ruoša, ar kitomis užduotimis, jam nustos sektis, jis prisirinks prastų pažymių ir nieko gero gyvenime nepasieks.

Bet jeigu tėvai nuolatos darys namų darbus su vaiku ar net už vaiką, jei ištaisys visas jo klaidas, jei gamins darbelius technologijų pamokoms, tai mokysis ne vaikas, o tėvai. O juk kiekvienas mūsų geriausiai mokomės iš savo klaidų. Tad turėtume leisti vaikams tiek klysti, tiek rasti sprendimus patiems.

Pagaliau ir atsakomybės jausmą vaikai išsiugdo tik tada, kai patys vieni be perdėtai rūpestingų mamyčių ir tėvelių tampa už kažką atsakingi: namų darbus, reikalingas į mokyklą atsinešti priemones, socialinius projektus, galų gale kai namuose turi pareigas. 

Būtent klaidos, būtent gėdos jausmas dėl neatliktų darbų, būtent prasti pažymiai gauti už neatliktus ar prastai atliktus namų darbus ir ugdo atsakomybę ir pareigos jausmą bei skatina užduotis atlikti maksimaliai gerai.

Dar daugiau: vaikams, už kuriuos ar su kuriais tėvai daro pamokas, anot psichologų, seksis tik tol, kol tėvai kartu su jais ruoš pamokas, taisys visas klaidas. Bet vos tik tėvai „nusisuks“, savarankiškai problemų nemokantis spręsti vaikas pradės ristis žemyn. Mat tėvų pastangos mokytis su vaikais iš tikro yra ne ugdymas, o tik dresūra. O dresuojamas vaikas, panašiai kaip dresuojamas cirko žvėris, šokinėja per degantį lanką tik tol, kol mato artisto rimbą.

Be to, nors daugelis rūpestingų tėvelių įsivaizduoja, kad maksimali jų pagalba vaikams atliekant bet kokius darbus padeda atžaloms geriau įsisavinti naujas žinias, skatina vaiko norą tyrinėti tą discipliną, kurios mokosi su mama ar tėveliu, iš tikro, anot specialistų, toks tėvų elgesys veikia priešingai: vaikai nustoja gilintis, nebepatiria pažinimo džiaugsmo, juos apima nuobodulys, nes jie žino, kad ir be pastangų užduotis bus atlikta: mama ar tėtis išspręs, sugalvos, parašys, sukonstruos, nupieš.

Tiesa, dauguma mamų-sraigtasparnių įsivaizduoja, kad ši jų „pagalba tik laikina ir greitai baigsis“, bet realybėje tai stipriai užsitęsia: dažnai nuo pirmos iki net devintos klasės. Juk pirmoje klasėje pagalba svarbi, kad vaikui būtų padėti gerai pamatai, trečioje ir ketvirtoje klasėse ji esą svarbi, kad vaikas įstotų į gerą progimnaziją, o 7-8 klasėje tai svarbu, kad sūnus ar dukra įstotų į prestižinę gimnaziją.

Jei vaikas nuo pradinių klasių įpratinamas ruošti namų užduotis tik su tėvais, tai jis nustoja buvęs savarankiškas ir nepradeda daryti namų darbų tol, kol tėvai negrįžta iš darbo. Jis tiesiog laukia ir delsia. Ir visiškai nesvarbu, ar tam vaikui devyneri, ar dvylika, ar penkiolika. Juk, kam mąstyti, jei mama ar tėtis viską pasakys, ką ir kaip daryti.

Kitaip tariant, tokia tėvų pagalba nuslopina vaikų motyvaciją siekti žinių, gilintis, tyrinėti, savarankiškai planuoti dienotvarkę. O blogiausia, kad mokydamiesi su vaikais ar už vaikus atlikdami užduotis tėvai juos „nugalina“: vaikas, kurio tėtis ar mama viską žino ir viską paaiškina bei padaro, ne tik nustoja eksperimentuoti, tampa nebekūrybišku, bet ir labai bijo susikirsti mokykloje. Padaręs klaidą ir gavęs blogą pažymį per kontrolinį ar juolab per egzaminą toks vaikas patiria didžiulį nusivylimą savo jėgomis ir ima dar labiau nepasitikėti savimi.

Beje, perdėtai rūpestingiems tėvams verta priminti ir tai, kad nuolatos tikrindami atžalos namų darbus, nuolatos kontroliuodami jie perteikia savo vaikams dar vieną blogą žinią – kad jais nepasitiki. O tėvų nepasitikėjimas atžala ir hipergloba yra viena labiausiai motyvaciją pakertančių aplinkybių. Psichologai pastebi, kad mamų-sraigtasparnių vaikai dažnai būna žemos savivertės: jie vis laukia, kol atskris sraigtasparniai mama ar tėtis ir viską sutvarkys.

Beje, tas laukimas lieka ir vaikams suaugus. Bet juk suaugus ir susidūrus su iš tiesų rimtais iššūkiais mamos ir tėčiai-sraigtasparniai nebegalės atskristi ir padėti.

Neseniai, teko bendrauti su keletu universitetų dėstytojų ir jie teigia pastebintys, kad jau ir aukštosiose mokyklose daugėja „sraigtasparnių“ tėvų išaugintų ir nugalintų jaunuolių, kurie yra nemotyvuoti, neatsakingi, nekūrybingi ir abejingi. Ir jiems gyvenime tikrai nebus nelengva.

Ir patarimas čia tėra tik vienas – labiau pasitikėkime savo vaikais.

https://www.ziniuradijas.lt/laidos/ziniasklaidos-komentaras/tevai-sraigtasparniai-savo-vaikams-ne-padeda-o-kenkia

Similar Posts

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *