Demografinė krizė Lietuvoje: gimstamumas ir šeimų iššūkiai
Kodėl Lietuvoje gimsta vis mažiau vaikų, su kokiais iššūkiais šiandien susiduria šeimos ir kaip auginti vaiką, kad jis jaustųsi saugus, mylimas ir suprastas? Apie tai, kaip keičiasi tėvystė, kokią įtaką vaikų emocinei savijautai daro šeimos aplinka, mokykla ir visuomenės lūkesčiai, kalbamės su ilgametę patirtį turinčia VšĮ Žaliosios gamtos mokyklos idėjos autore, steigėja, direktore Jolanta Marmaite-Lipkevičiene. Pokalbyje aptariamos ne tik demografinės krizės priežastys, bet ir vaikų psichologinė sveikata, patyčios, tėvų bei mokytojų santykiai ir šiuolaikinio ugdymo iššūkiai. Pašnekovė primena: vaikams nereikia tobulų tėvų – jiems svarbiausia jaustis mylimiems, išgirstiems ir priimtiems.
Pirmiausia prašytume prisistatyti – kaip ir kiek ilgai, giliai esate susijusi su demografijos tema, apie kurią kalbiname: kokiuose darbo baruose dirbote ir dirbate, turbūt pati esate mama ar domitės šia tema, skauda ją ir pan.?
Už gyvybę pasisakau visose gyvenimo raiškose.
Labai iš arti mačiau demografinės padėties gimstamumo mažėjimą, nes apie 30 metų konsultuoju tėvus, poras kaip tartis ir susitarti, kaip gerbti skirtumus. 20 metų esu viena iš rengėjų šeimoms vasarų stovyklų. Mačiau kaip iškreipė šeimų gyvenimą laisvė be ribų ir normų, begalinis noras komforto.
Nuo 2004 m. ketverius metus savanoriavau Kauno šeimos centre. Aštuonerius metus jau esu „Žaliosios gamtos mokyklos“ steigėja bei direktorė, dvylika metų buvau Lietuvos tėvų forumo tarybos narė. Esu Nacionalinės šeimos tarybos deleguota atstovė. Aštuoniolika metų vadovavau nevyriausybinei asociacijai ,,Šviesos kampelis“ rūpinomės vaikų, šeimos ir visuomenės gerove. Esu savanore Šeimų universitete. Darželiuose, mokyklose mokytojoms padėjau spręsti vaikų kolektyve atsiradusias problemas, pati demonstruodavau kaip vaikų grupei priimti atstūmimą išgyvenantį vaiką. Teikiau tarpininkavimo paslaugas tarp vaiko, šeimos ir institucijos. Šiuo metu prisidedu prie ugdymo šeimose sklaidos, esu asociacijos ,,Ugdymas šeimoje“ tarybos narė. Apie 25 metus esu asmenybės ugdymo trenerė, vedu seminarus tėvams, pedagogams, akcentuoju holistinį, patirtinį vaikų ugdymą bei kritiškai vertinu tradicinės švietimo sistemos spragas. Su vyru esame užauginę tris vaikus. Jauniausios dukros šeimoje susilaukėme kiek kitomis aplinkybėmis, jai buvo 4,5 metukų, kai ji pradėjo pas mus augti. Iki to laiko augo globos įstaigoje. Savo įvairialypes žinias ir gebėjimus sėkmingai pritaikiau auginant gyvenimo sužeistą vaiką. Tikrai buvo nelengvas kelias. Auginant įglobintą vaiką reikia daug fizinių ir psichinių jėgų , galima būtų palyginti, kad vienu metu augini tarsi dešimt vaikų. Bet verta, nes per tai labai subrandini save. Palaikymą gaudavau iš užsienio konsultantų, Lietuvoje patarimai dar labai primityvūs yra. Dažnu atveju konsultacijas teikia teoretikai.
Demografinė krizė Lietuvoje ir mažėjantis gimstamumas
Kodėl pastaraisiais metais Lietuvoje sparčiai daugėja moterų, nesiryžtančių gimdyti vaikus? Arba geresniu atveju jos gimdo brandesniame amžiuje – sulaukusios 30 ir daugiau metų – bei apsiriboja tik vienu vaiku – daugiau gimdyti nenori arba negali, nes amžius tam per vėlyvas?
Visų pirma tai nei šeimos, nei švietimas neužaugina merginų, kurios būtų pasiruošusios tapti moterimis, motinomis. Daugelis nori būti ilgą laiką panelėmis. Susifokusavusios į kūno kultą, stengiasi visokiais būdais būti panašios į lėles Barbes. Mažos mergaitės turi begalę lėlių Barbių, jos susiorientuoja būti panašiomis į lėles Barbes ir joms vaikai nereikalingi. Šeimai ruošiamų programų mokyklose nebeliko. Pilna vaikščiojančių ,,pasenusių“ paauglių, kurios nori save demonstruoti, savo turtus, savo keliones, tiesiog lėbauti, jos nėra pribrendusios motinystei. Jos nematė gerų šeimos modelio pavyzdžių, nematė laimingos šeimos ir pasirinko geriau vėjavaikišką gyvenimą keičiant partnerius ir geriau auginant gyvūnus, bet ne vaikus. Gyvūnams užauginti tiek daug atsakomybės juk nereikia. Dar reklamuojama seksualinė laisvė atsakomybės merginoms neprideda, o tik atjungia protą nuo reprodukcinės sistemos. Merginos pradeda intymų gyvenimą įsimylėjimo stadijose, o įsimylėti galima ir per dieną keletą kartų. Įsimylėjimas labai retai nuveda į kantrią ir pastovią meilę. Švietimas nemoko spręsti konfliktų ir dažniausiai keičiami partneriai vos susidūrus su problema. Merginos saugojasi nėštumo, nes vienai auginti kūdikį yra tikrai nelengva. Dažnu atveju prigimtinės šeimos ryšys atotolyje, nes daug žmonių išvykę, migravę į užsienius gyventi. Nebelikę senelių, močiučių, kurie galėtų padėti auginti anūkus. Branda technologiniame nuo natūralumo nutolusiame amžiuje yra visų jaunuolių sulėtėjusi. Psichologai teigia, kad dabar pilnamečiais galima būtų vadinti merginas apie dvidešimt penktuosius metus, o vaikinus apie dvidešimt aštuntuosius metus. Moterys visų pirma nori pasiekti karjeros, o tada tik pradėti galvoti apie vaikus. Nors dažnai būna, taip ilgai nepriimant gyvybės jas aplanko nevaisingumo problemos, energijos stoka arba apsiribojama tik vienu vaiku. Dar girdima iš jaunų moterų ir racionalus atsakas į aplinką: kai visuomenė ir ekonominė sistema reikalauja maksimalaus produktyvumo darbe, bet neužtikrina visapusiško saugumo šeimoje, moterys pasirenka investuoti į kokybę (vieną vaiką), o ne kiekybę.
Girdėti, ir kitose šalyse, ypač Vakarų Europos, panaši situacija – jas taip pat ištiko demografinė krizė. Jei taip, turbūt šios krizės priežastys ne visiškai tokios pat kaip Lietuvoje?
Visoje Europoje yra skatinamos vienalytės partnerystės ir tokie pasirinkimai stipriai sumažina gimstamumą. Jei Lietuvoje demografinė krizė yra švietimo, ekonominio virsmo, didžiulės emigracijos bangos ir staigaus vakarietiško gyvenimo tempo perėmimo pasekmė, tai Vakarų Europoje tai yra gilaus individualizmo, pasiekto visuomenės turtingumo ir kultūrinio lūžio rezultatas, kurį Vakarų Europa bando maskuoti imigracijos srautais.
Tad kas gi pasaulyje, pačiame žmoguje įvyko, vyksta, kad vis daugiau galimų mamų ir tėvų bijo, vengia motinystės, tėvystės?
Pažvelgus giliau, už ekonominių rodiklių ar politinių sprendimų slepiasi kur kas gilesnis – egzistencinis, psichologinis ir kultūrinis – paties žmogaus virsmas. Per pastaruosius kelis dešimtmečius radikaliai pasikeitė tai, kaip žmogus supranta savo gyvenimo prasmę, laimę, atsakomybę ir pačią ateitį. Švietimas priugdė arogantiškų mokslinčių, kurie ir toliau veda visuomenę į įvairialypes krizes.
Šiuolaikinė kultūra žmogų orientuoja į savirealizaciją, asmeninę laisvę ir patirtis. Šiandien sėkmingu žmogumi laikomas tas, kuris pasižymi išskirtiniu (dažnai nenatūraliu) grožiu, daug keliauja, daro karjerą, atranda save, užsiima dvasiniu patyrimu. Šioje vertybių sistemoje vaikas dažnai pasąmoningai pradedamas matyti ne kaip gyvenimo pilnatvė, o kaip grėsmė asmeninei laisvei ir projektas, kuris „atims“ geriausius gyvenimo metus.
Modernus pasaulis žmogų pripratino prie maksimalaus patogumo, kuriame žmogaus galios silpsta ir nepajėgiama auginti palikuonių. Šiandien galime vienu mygtuko paspaudimu užsisakyti maistą, taksi, filmą ar pakeisti partnerį pažinčių programėlėje. Dažnas žmogus nebemoka ir nenorime toleruoti periodinio diskomforto. Mokyklose mokiniai neruošiami tėvystei, neskiriama pakankamai asmenybei ugdyti laiko. Yra vienas mąstytojas pasakęs „Švietimas be moralės – tai kalavijas bepročio rankose”. Sunkiai protu suvokiama realybė, kad žmogus aukščiausia vertybė žemėje atsisako savo palikuonių. Pastebėjau, kad komforto žmonės nori vis daugiau, o minimalistai gali gyventi vis kukliau besidžiaugdami gyvenimu. Ir komforte gyvenantys laiko kvailiais tuos, kurie pasirenka kuklesnes gyvenimo sąlygas, bet susilaukia keletos vaikų.
Didžioji dauguma žmonių vaiką supranta kaip patį nepatogiausią, chaotiškiausią ir labiausiai nenuspėjamą dalyką, koks tik gali nutikti žmogaus gyvenime. Jo negalima „išjungti“, „nutildyti“ ar grąžinti atgal, kai pavargsti. Vaikas reikalauja visiško pasiaukojimo ir kontrolės praradimo. Šiuolaikiniam žmogui, pripratusiam visiškai kontroliuoti savo komforto zoną, šis savanoriškas pasidavimas chaosui ir nemiegotoms naktims atrodo pernelyg gąsdinantis.
Senoliai sako ,,Vaikui užauginti reikia viso kaimo“. Anksčiau jauni tėvai turėjo stiprų palaikymą – šalia gyvenančius senelius, didelę šeimą, kaimynus. Motinystė nebuvo tokia izoliuota. Šiandien jaunos šeimos dažnai gyvena izoliuotai didmiesčiuose, toli nuo tėvų. Šiuolaikinė mama dažnai lieka viena tarp keturių sienų su kūdikiu, kol vyras darbe. Matydamos šią socialinę izoliaciją ir vienišumą, kurį išgyvena jų draugės, kitos moterys sąmoningai nusprendžia nepasmerkti savęs tokiai emocinei atskirčiai.
Galima sakyti, kad įvyko evoliucinis paradoksas: tapome tokie išsilavinę, empatiški, viską analizuojantys ir jautrūs, kad baimė imtis atsakomybės žmones tiesiog prispaudė prie žemės. Tėvystė nebėra natūrali gyvenimo upės tėkmė, ji tapo sunkiu, atsakingu projektu, kuriam pasiruošti šiuolaikiniam žmogui visada atrodo „dar ne laikas“.
Šią situaciją išgydyti galėtų reklamų gausa koks didelis pasitenkinimas ir palaima aplanko tėvus auginant atžalas, reikia visuotinai susitelkto politinio žvilgsnio, švietimo sistemos keitimo ugdant kilnų žmogų, grąžinant bendruomeniškumui ypatingą dėmesį, kitaip tai bus negrįžtamas civilizacijos lūžis.
Kai kurių mokslininkų nuomone, 2050 m. Europoje gyvens mažiau vietinių šaknų žmonių, nei gyvena dabar, daugumą jos gyventojų sudarys atvykėliai iš Azijos, kitų žemynų. Kokią Europos vietinės kilmės vaikų, paauglių ir juos auginančių tėvų, globėjų psichologinę ir kitokią jauseną galėtų lemti tokia situacija, galbūt kai kur jau ir lėmė?
Tokios demografinės prognozės ir realūs pokyčiai visuomenėje sukelia daugiasluoksnių sociopsichologinių padarinių. Europos šalyse vykstantys demografiniai poslinkiai jau dabar daro įtaką vietinės kilmės šeimų, vaikų ir paauglių identitetui, saugumo jausmui ir kasdieniam sociokultūriniam gyvenimui.
Kai vietinė kultūra, tradicijos ar kalba aplinkoje tampa mažumos elementais, vietinės kilmės gyventojai gali išgyventi tapatybės sumaištį. Jiems gali būti sunku apibrėžti savo vietą visuomenėje. Mokyklose kur vietiniai vaikai sudaro mažumą, jie kartais jaučiasi kultūriškai izoliuoti. Gali kilti jausmas, kad jų pačių tradicijos ir gyvenimo būdas nebėra jau „norma“, o tai sukelia pasimetimą ar net atskirtį, ar savo tapatybės atsisakymą.
Jei švietimas būna susiorientavęs į dorą, tai vaikai ir paaugliai , augantys multikultūrinėje aplinkoje, išvysto itin aukštą emocinį intelektą, kultūrinį lankstumą bei gebėjimą lengvai bendrauti su skirtingų tautybių žmonėmis. Tai gali suteikti vaikams psichologinio pranašumo globaliame pasaulyje.
Ši situacija reikalauja didelio psichologinio atsparumo iš šeimų ir gilaus švietimo sistemų pasiruošimo, siekiant užtikrinti, kad nė viena grupė nesijaustų marginalizuota ar pamiršta.
Kas šalies mastu darytina, norint išspręsti demografinę krizę? Ar šios problemos sprendimas – vien galimos mamos valioje ir galioje?
Lietuvos demografinės krizės sprendimas nėra ir negali būti vien tik mamos (ar abiejų tėvų) valioje ir galioje. Tai yra sisteminė valstybės, ekonomikos ir visos visuomenės struktūros problema. Atsakomybės perkėlimas moterims ne tik kad neišspręstų krizės, bet ir gilintų psichologinį spaudimą bei visuomenės susipriešinimą.
Norint reikšmingai pakeisti Lietuvos demografinę kreivę, būtinas kompleksinis nuoseklus valstybės masto atsakas, apimantis kelias esmines kryptis.Jei šeima negali įpirkti pirmojo būsto dėl neadekvačių kainų ar palūkanų normų, sprendimas atidedamas. Vaikų darželiuose, mokyklose pasenę ugdymo schemos, per dideli mokytojų krūviai, nuovargis žalingai veikia vaikų psichinę, emocinę ir fizinę sveikatą. Tėvai atsimena nemalonias sąlygas darželiuose, mokyklose ir ten nenori leisti savo vaikus.
Dardarbo rinka baudžia moteris už pertrauką karjeroje (atlyginimų atotrūkis, lankstaus darbo grafiko trūkumas), gimstamumas natūraliai mažėja. Kai vyrai aktyviai dalijasi vaiko priežiūros našta, gimstamumo rodikliai gali būti aukštesni.
Lietuvos valdžia, atrodytų, pagaliau praregėjo – susiėmusi už galvos dėl demografinės krizės, nutarė didinti išmoką motinai už naujagimį bei vaiko pinigus, kitaip finansiškai stiprinti šeimą, atrėždama iš biudžeto milijonus eurų. Ar toks spartus mostas, neišsiaiškinus tikrųjų demografinės krizės priežasčių arba nenorint jų pripažinti, nebyloja apie problemos sprendimo imitavimą, sukuriant regimybę, neva rimtai sprendžiama ši krizė?
Per ilgai buvo vilkinama ir nesprendžiama iš esmės mažėjančio gimstamumo problema. Daug jaunimo, dėl ekonominių sąlygų , kurie galėtų susilaukti vaikų, yra išvykę į kitas šalis gyventi.
Daugelis sociologų, ekonomistų ir politikos analitikų pasisako, kad skubotas milijonų eurų nukreipimas į vienkartines išmokas ar vaiko pinigus iš tiesų turi problemų sprendimo imitavimo požymių, jei kartu nėra keičiama visa šeimos rėmimo ekosistema. Moksliniai tyrimai rodo, kad tiesioginės piniginės išmokos turi tik trumpalaikį poveikį – jos gali paskatinti šeimas susilaukti vaiko anksčiau, nei planuota (pavyzdžiui, pastumti sprendimą metais ar dvejais), tačiau jos nedidina bendro moters per gyvenimą pagimdomų vaikų skaičiaus. Šeima priima sprendimą vertindama ateinančius 18 ar daugiau metų, todėl vienkartinė išmoka, kad ir kokia dosni, neišsklaido ilgalaikio nesaugumo jausmo.
Politikams dalinti pinigus yra lengviausia ir greičiausiai įgyvendinama priemonė, bet sukurti palankią šeimai socialinę aplinką, lanksčią darbo rinką, reformuoti švietimo ir darželių sistemą arba užtikrinti prieinamą būstą jaunoms šeimoms reikalauja ilgalaikio, tarpinstitucinio darbo ir nuoseklios politinės valios, kuri peržengia vienos kadencijos ribas.
Kaimai – palanki erdvė gyventi, vaikus auginti dėl natūralios gamtos artumos. Ar jie ir toliau netuštės, ar kursis ten šeimos, gims vaikai, jei arti nėra darželių, mokyklų, gydymo įstaigų – jei, neva taupant lėšas, to nereikia – jei, metaforiškai tariant, naikinama dirva sėti gyvybę?
Regionuose, kur nėra darželių, mokyklų, vienas iš pasirinkimų brandžioms šeimoms vaikų ugdymas šeimoje. Kuomet kasdien nereikia ilgų kelionių vaiką vežioti į mokyklą, vaiko mokymosi atsiskaitymai vyksta pasirinktoje mokykloje tik kas dvi savaites . Bet šis vaikų mokymo būdas tikrai ne visiems tėvams yra patrauklus, reikia būti tam subrendus ir pasiruošus. Kai kurie atsidavę tėvai iš miestų veža savo vaikus į privačias rajonuose mokyklas ( net ir 40 km), nes jiems jau netinka įprastų mokyklų modelis. Tėvai siekia, kad jų vaikai atsigautų, pradėtų spindėti jų akys, atgytų smalsumas, todėl pasirenka savitą, privatų švietimą. Vaikams reikia gamtos, o ne vien ugdymosi patalpose. Žinia tokia mus pasitinka, kad kalinys gryname ore būna daug ilgiau negu vaikas. Pandemijos laikotarpis parodė realų žmonių norą grįžti prie gamtos. Nuotolinis darbas atvėrė galimybes gyventi regionuose, ir daugelis jaunų šeimų mielai pasirinko kaimo ramybę. Tačiau valstybės taikomas „buhalterinis“ požiūris (vertinti mokyklą ar ligoninę tik per pelno / nuostolio prizmę) šį potencialą užkirto. Jei valstybė regionuose mato tik išlaidas, o ne investiciją į demografinį išlikimą, kaimai taps arba turtingų miesto gyventojų savaitgalio sodybų kvartalais, arba senstančiais, merdinčiais kraštais, kur nauja gyvybė paprasčiausiai negalės užsimegzti.
Mokyklos, gydymo įstaigos traukiasi ir iš miestelių, miestų, tolsta nuo šeimų būstų. Ne visiems tėvams lengva nuvežti vaikus į nutolusias mokyklas. Jie, ten išleidę vienus vaikus, nerimauja. Kas keistina, grąžintina?
Auginant mažus vaikus, saugumas yra prioritetas numeris vienas. Žinojimas, kad vaikui staiga susirgus (pvz., pakilus aukštai temperatūrai ar patyrus traumą) greitoji pagalba važiuos valandą arba teks pačiam naktį ieškoti dirbančios ligoninės už dešimčių kilometrų, veikia kaip stipriausias psichologinis stabdis šeimoms keltis į kaimą. Joks gamtos grožis, grynas oras ar natūrali aplinka ilgalaikėje perspektyvoje negali kompensuoti bazinio saugumo ir civilizuotų gyvenimo sąlygų trūkumo. Jei kaimuose ir mažesniuose miesteliuose uždarytos mokyklos, darželiai bei medicinos punktai, kaimai ir toliau nenumaldomai tuštėja. Jaunos šeimos ten tiesiog nesikuria, o esamos priverstos išvažiuoti. Vaikams reikalinga ne tik gamta, bet ir sociumas –bendruomenė, bendraamžiai, būreliai, kultūrinė veikla. Kai kaime nelieka mokyklos ar bendruomenės centro, vaikas lieka socialinėje izoliacijoje. Paaugliai tokioje aplinkoje dažnai pradeda jaustis atskirti nuo pasaulio, o tai skatina jų norą kuo greičiau palikti gimtąsias vietas ir persikelti į didmiesčius. Reikia visiškai atvirkštinės politikos, kuri būtų naudinga demografinei padėčiai gerinti.
Su kokiais iššūkiais susiduria šiuolaikinės šeimos?
Su kokiais vaikų auklėjimo, bendrystės su jais iššūkiais susiduria jų tėvai, globėjai, mokytojai?
Šiuolaikiniame pasaulyje tėvai, globėjai ir mokytojai susiduria su unikaliais vaikų auklėjimo ir bendravimo iššūkiais, kuriuos suformavo sparti technologijų plėtra, socialiniai pokyčiai ir padidėjęs gyvenimo tempas. Nors vaikų poreikis meilei ir saugumui išliko toks pat, aplinka, kurioje jie auga, reikalauja visiškai naujų auklėjimo ir mokymo strategijų. Vaikai šiandien gauna milžinišką informacijos srautą iš pačių įvairiausių šaltinių (influencerių, interneto bendruomenių). Kiekvienas vaikas gauna perteklių vaizdinių, stimulų, kurių psichika nespėja apdoroti. Natūralus gyvenimas jiems pasidaro neįdomus, nes vaizdai taip greitai nesikeičia kaip ekrane. Tėvams ir mokytojams tampa sunku išlaikyti tradicinį moralinį kompasą, kai vaiko autoritetais tampa asmenybės, propaguojančios greitą, nenatūralią sėkmę, vartotojiškumą ar radikalias pažiūras.
Gausi pasiūla kaip ugdyti vaikus tampa tokia mišraine, kad tėvai pasimeta ir metasi į kraštutinumus. Jei patys tėvai buvo ugdyti autoritariškai, jie metasi į demokratiją be jokių ribų, jiems vaikai vadovauja ir jie galiausiai tampa vaikų įkaitais. Tokių tėvų matau begalę, kurie nemoka vaikams taikyti meilės plius išmintingo reiklumo principų.
Šie iššūkiai rodo, kad tėvams, ugdytojams šiandien reikia ne „griežtos rankos“, o daug psichologinių žinių ir mokymosi būti suaugusiais gebančiais amortizuoti vaikų šaltas emocijas, spaudimą. Mokyklos išduoda brandos atestatus, kur brandos yra vos keli procentai. Nors ir šimtukininkai, bet jei branda žema, o arogancija aukšta, jie prikuria daug chaoso šeimose, visuomenėje, ką ir matome.
Kaip įveiktini minėti iššūkiai?
Vedu dvylika metų saviugdos klubus tėvams, mokytojams ir matau tėvystėje, pedagogikoje sėkmę, kai ugdytojai užsiima savityra, įsisavina, kad meilė ne tik pasitenkinimo emocija, bet visų pirma darbas su savimi ir aplinka. Ugdymo procese vaikams labai svarbu ugdytojo asmeninis pavyzdys. Vaikai savo vidine sistema nuskaito koks žmogus prieš juos stovi. Jei vieną galvoja, kitą sako, o dar trečią daro, vaikai tokių ugdytojų neklauso. Vaikui reikia aiškių krantų, kad jis nepatektų į pelkę ir nepasimestų.
Švietimo suteiktos žinios turėtų padėti vaikuose kilnumui plėtotis, o ne tik prigrūsti atmintį.
Kas nutiko – vis didesnei daliai vaikų, net pradinukų, juolab paauglių reikia psichologo ar psichiatro pagalbos?
Vaikų sielos šaukiasi pagalbos, nes pasaulis aplink juos tapo per greitas, per daug reikalaujantis ir pernelyg virtualus. Šiuolaikinis vaikas gauna 50 kartų daugiau stimulų, negu prieš 100 metų. Daugiau liečiamės prie ekranų, bet ne vieni prie kitų. Prieš 100 metų žmogus per dieną tiek gaudavo informacijos kiek šiandien per kelias minutes naršydamas telefone. Vaiko smegenys gauna daug informacijos žiūrėdamos į ekraną, o kūnai vaikų būna sustingę, nejudrūs. Per 1 min. vaiko smegenys gauna 1000-čius vaizdinių ir garsinių impulsų. Prie ekranų vaikai patiria sensorinę perkrovą, fizinį pasyvumą. Atsistojęs nuo ekrano vaikas veikia paleistos spyruoklės principu, kamuoja vaiką tada hiperaktyvumas. Vaikus gąsdina pilkas kasdieninis pasaulis. Informacijos ir komunikacijos greitis padidėjo milijonus kartų. Vaikai negeba sutelkti dėmesio, nulinė tolerancija nuoboduliui, kuris išties yra kūrybiškumo variklis. Tėvai ir mašinose vaikams įjungia ekranus, kad tik jie būtų ramūs. Prie darželių atveždami vaiką negali ištraukti iš mašinos, nes jam išjungus ekraną atsiranda isterija ir tėvai prašo auklėtojų ateiti prie mašinos ir nusinešti vaiką į grupę. Drastiškai auga vaikų nerimas, nemiga, streso lygis. Žmogaus evoliucijoje tai visiškai naujas ir nenatūralus reiškinys. Nuo ilgo sėdėjimo prie ekranų, sėslaus ugdymo atsiranda fizinės energijos perteklius, kuris neišsikrauna tik nedaug judant ir transformuojasi į agresiją, kaprizus arba apatiją. Silpsta vaikų motorika, prastėja laikysena, prarandamas ryšys su savo kūno pojūčiais. Nesivysto reikalingi gyvenimui įgūdžiai. Vaikas nepastebi kada alkanas, ištroškęs, kada šilta ar šalta. Bendravimas ekranuose vyksta be viso kūno kalbos, balso tonų ir tiesioginio akių kontakto. Vaikai sunkiai atpažįsta kitų emocijas, sunku spręsti konfliktus- derėtis, ištverti diskomfortą, ieškoti išeičių. Dabar nepatinkantys žmonės tiesiog išmetami iš socialinių tinklų.
Psichologas dažnai tampa tuo vieninteliu žmogumi, kuris tiesiog atsitraukia nuo skubėjimo ir išklauso vaiką be išankstinio vertinimo. Psichiatrai pasiūlo gydymą.
Šiandien kreiptis į psichologą jau nebėra gėda. Dažnai tėvai galvoja, kad psichologas ,,paremontuos“ jų vaiką ir jiems grąžins. Bet dažnai reikia ir tėvams gauti psichologo konsultacijas, pagalbą, kad problemos šeimoje išsispręstų.
Pagausina pas psichologus eiles ir tai, kad tėvai ir mokytojai lengviau atpažįsta depresijos, nerimo ar ADHD (dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo) požymius ir nebevadina vaiko tiesiog „akiplėša“ ar „tinginiu“, o ieško specialistų pagalbos. Ir paaugliai dabar dažniau drąsiai įvardija savo emocines problemas ir prašo tėvų nuvesti pas specialistą.
Senesniais bei ne taip senais laikais, pavyzdžiui, tarybiniais metais ir apie 1991–uosius niekas Lietuvoje neagitavo spręsti demografinės krizės, nes jos nė nebuvo – moterys gimdė neagituojamos tai daryti. Kodėl?
Tarybinėje sistemoje šeimos sukūrimas ir vaikų gimimas buvo tiesiausias kelias gauti nuosavą būstą iš valstybės. Vienišas žmogus ar bevaikė pora dešimtmečiais galėjo laukti eilėje mažo bendrabučio kambario. Gimus vaikui (ar keliems), šeima iškart kildavo būsto eilėje ir gaudavo teisę į didesnį (2 ar 3 kambarių) butą. Vaikas tuomet buvo ne finansinė našta ar barjeras būstui įsigyti (kaip šiandien, spaudžiant bankų paskoloms), o atvirkščiai – ekonominis ir socialinis raktas į šeimos gerovę.
Tuometinėje visuomenėje motinystė ir santuoka buvo laikomos vienintele pilnaverte moters realizacijos forma. Šeimos kūrimo ir prokreacinė elgsena pradėjo keistis tik po 1990-ųjų. Gyvenimas be vaikų (savanoriška bevaikystė) buvo stipriai stigmatizuojamas, o tarybiniais metais netgi egzistavo oficialus „bevaikystės mokestis“ vyrams ir ištekėjusioms moterims, neturinčioms vaikų. Šeimos kūrimas ankstyvame amžiuje (20–23 metų) buvo socialinė norma. Šiuolaikinis jaunimas turi milžinišką pasirinkimų laisvę: kelionės po pasaulį, tarptautinė karjera, asmeninis tobulėjimas, verslo kūrimas. Sovietmečiu ir ankstyvuoju nepriklausomybės laikotarpiu šių alternatyvų tiesiog nebuvo – sienos buvo uždaros, o individualios karjeros galimybės ribotos. Šeima ir vaikai buvo pagrindinė, o kartais ir vienintelė saugi erdvė, kurioje žmogus galėjo rasti gyvenimo prasmę, džiaugsmą ir savirealizaciją toli nuo pilkos politinės realybės.
Negalima pamiršti ir grynai praktinio, biologinio faktoriaus. Sovietų Sąjungoje modernios kontracepcijos priemonės buvo sunkiai prieinamos, o visuomenėje trūko žinių apie reprodukcinę sveikatą. Todėl daugelis vaikų gimdavo tiesiog natūraliai prasidėjus lytiniam gyvenimui, o planavimas nebuvo toks griežtas ir racionalus, koks yra šiandien.
1991 m. Lietuva išgyveno milžinišką tautinį pakilimą. Laisvės euforija ir tikėjimas šviesia valstybės ateitimi dar kurį laiką palaikė aukštą gimstamumą (inercija iš praeities). Tačiau jau po kelerių metų, šaliai pereinant į kapitalizmą, prasidėjus ekonominei blokadai, infliacijai ir nedarbui, prasidėjo staigus gimstamumo kritimas, nes senosios socialinės garantijos sugriuvo, o naujos dar nebuvo sukurtos.
Seniau moterys gimdė ne todėl, kad jas kas nors agitavo, o todėl, kad visa socialinė sistema buvo sukonstruota taip, jog turėti vaikų buvo natūralu, ekonomiškai naudinga ir socialiai skatinama. Šiandien, norint sugrąžinti gimstamumą, neužtenka gražių šūkių – reikia iš naujo sukurti tokį socialinį saugumą, kokiame jaunas žmogus nebijotų prisiimti atsakomybės už naują gyvybę.
Pastaruoju metu žiniasklaidoje matomas vaikų atiminėjimas iš šeimų, puolimai tėvų iš vaikų teisių tarnybų, nepagrįsti reikalavimai tikrai kelia baimę galvojantiems susilaukti vaikų.
Ar Jūsų ir kolegų darbas socialinio ir pedagoginio darbo baruose, turint omenyje vaikus, jų tėvus, apskritai visuomenę, per laiką lengvėja ar sunkėja? Atrodytų, dėl sukauptos profesinės patirties galėtų lengvėti, tačiau dėl politinių pervartų, socialinių ir kitokių įtampų, bumerangu kertančių minėtai visuomenės daliai, – sunkėti. Kaip iš tiesų ir kodėl?
Socialinis ir pedagoginis darbas su vaikais, šeimomis bei visuomene bėgant laikui ne lengvėja, o iš esmės sunkėja. Problemų daugėja, jas iš tiesų sprendžiančių mažos gretos. Reikia didesnių pajėgų ir komandinio sutelkto, nuoseklaus darbo norint padėti vaikui ir šeimai. Matau daug tėvų yra tapę savo vaikų įkaitais. Jie bijo vaikui brėžti ribas, bijo, kad vaikui isterikuojant kaimynai iškvies policiją. Taip vaikai tampa mažais tironais, o tėvai aukomis. Reikia daug dirbti formuojant bendruomenes, įgalinant aktyviai, sąmoningai padėti vieni kitiems..
Metodai, kurie veikė prieš dešimtmetį, šių kompleksinių mazgų nebepajėgia išnarplioti, todėl darbas reikalauja kur kas daugiau kūrybiškumo, sutelktumo, energijos ir laiko.
Socialinio ir pedagoginio darbo lauke dirbantys žmonės kasdien sugeria didžiulį visuomenės emocinį krūvį. Vienam specialistui tenkantis atvejų ar vaikų skaičius dažnai yra per didelis, o tai neleidžia dirbti kokybiškai ir veda prie greito profesinio perdegimo.
Patirtis padeda specialistams greičiau diagnozuoti problemą ir nepasiklysti emocijose, tačiau socialinės ir politinės įtampos bumerangu sugrįžta į šeimas, o iš jų – tiesiai ant mokytojų bei socialinių darbuotojų pečių. Todėl šis darbas reikalauja vis didesnio psichologinio pasirengimo ir sisteminio valstybės palaikymo.
Vaikų emocinė ir psichologinė sveikata
Dėl kokių problemų, iššūkių prireikia psichologinės pagalbos vaikams ir juos auginantiems suaugusiesiems?
Nevaldomų vaikų daugėja, o juos suprantančių suaugusių mažėja. Tokiame skubėjimo amžiuje vaikai skubėjime keliauja iš ,,dėžutės į dėžutę“, mažai sportuoja/ juda, mažai gauna tinkamo dėmesio, disciplinos, palaikymo, supratimo, ugdymo.Vaikai išgyvena gamtos stygiaus sindromą.
Kol patys tėvai neišsisprendžia savo trauminės patirties jie vaikų negali suprasti ir tinkamai ugdyti. Vaikai yra tarsi šeimos emocinės būsenos veidrodžiai, jų problemos dažnai būna glaudžiai susijusios su tėvų išgyvenamais iššūkiais.
Psichologinė pagalba šiandien nebėra skirta tik sunkių psichikos sutrikimų gydymui. Ji tapo būtinu orientyru ir saugumo erdve, kurioje šeimos mokosi sulėtinti tempą, išgirsti vieni kitus ir atstatyti prarastą emocinį ryšį technologijų bei nuolatinio skubėjimo pertekusiame pasaulyje.
Dažnu atveju tėvai susilaukia iš mokytojų, savalaikių signalų, dėl vaiko netinkamo elgesio, bet tai ignoruoja, bet tenka ir nemažai atvejų girdėti, kai pervargę mokytojai savo tulžį išlieja ant vaikų ir jų tėvų. Reikia psichologinės pagalbos mokytojams, tėvams ir vaikams, kad būtų atstatomas ir palaikomas sveikas ryšys tarp visų pusių. Bet kol tokie dideli mokytojų krūviai ir iškrypusi švietimo sistema, tai bus gesinami tik ,,gaisrai”, o ne reali, nuosekli pagalba. Nors Lietuvoje nėra įstatymo, kuris reikalautų tėvus nešti atsakomybę už vaikų namų darbų atlikimą, bet didžioji dalis tėvų tampa ,,autoritarine mokyklos ranka” savo namuose. Žinau, kad Prancūzijoje jau seniai tėvai kreipėsi į teismą, kad būtų atleisti nuo atsakomybės už vaikų namų darbus, nes ta atsakomybė griovė tėvų ir vaikų tarpusavio santykius ir buvo tėvai įstatymiškai atleisti nuo atsakomybės už vaikų namų darbų atlikimą. Kai tėvai daro su vaikais namų darbus, atsiranda nevienodos starto galimybės. Vaikai, kurie neturi kas jiems padėtų, lėčiau mokosi, nes mokosi savo tempu. Ir dažnu atveju jie vadinami ,,negabiais”, nors jie tiesiog nespėja lenktyniauti su klasiokais, kurie turi kartu su jais besimokančius tėvus ar korepetitorius. Dažnas vaikas visai neturi laiko savo vaikystės patyrimams ir sutrikdoma jo raida. Vėliau gyvenime jaučiamas stygius neišžaistų vaikystės dienų ir tai trukdo būti atsakingu suaugusiu. Tada mokami dideli pinigai, einama pas psichologus, į grupines terapijas ir mokomasi žaisti, kad išlaisvinti kūrybiškumą, vaizdumą. Jei kas apčiuopsite, kad ne taip auginate vaikus, raginu – keiskite kryptį.
Ar patyčios vis dar pirmauja tarp priežasčių, traumuojančių vaikų, paauglių psichinę sveikatą, neretai verčiančių juos žaloti save ar kitus žmones, net žudytis?
Lietuva pagal patyčias išlieka liūdnoje lyderio pozicijoje.
Remiantis ilgalaikio tarptautinio paauglių gyvensenos ir sveikatos tyrimo (HBSC) duomenimis, Lietuvoje išlieka dramatiška – patyčių mastas mūsų šalyje yra vienas didžiausių Europoje. Maždaug 27–29% moksleivių (beveik kas trečias vaikas) nuolat susiduria su patyčiomis mokykloje. Tokie skaičiai rodo, kad kova su šiuo reiškiniu reikalauja kur kas griežtesnių ir efektyvesnių prevencijos priemonių nei iki šiol. Televizijoje galima dažnu atveju pamatyti kaip politikai, žinomi žmonės tyčiojasi vieni iš kitų. Pilna patyčių, paniekinimo, sarkazmo socialiniai tinklai, visa žiniasklaida, tai kaip mokyklose nebus patyčių. Kas yra visuomenėje, tas ir mokykloje. Per mažai dedama pajėgų mokyklose, kad patyčios būtų pažabojamos, išsprendžiamos. Dažnu atveju tik gaisrai gesinami, bet neišraunamos patyčios iš pat šaknų.
Patyčios žaloja ne tik aukos, bet ir smurtautojo bei stebėtojų psichiką. Vaikai, kurie patys yra sistemingai skriaudžiami, neretai kaupia destruktyvų pyktį, kuris vėliau prasiveržia smurto proveržiais prieš kitus žmones – silpnesnius vaikus, gyvūnus ar šeimos narius.
Patyčios nėra tik „vaikiški žaidimai“ ar „grūdinimasis gyvenimui“. Tai viena iš baisiausių emocinio smurto formų, paliekanti gilius randus visam gyvenimui. Todėl pamačius net ir mažiausius vaiko elgesio pokyčius (atsiribojimą, nenorą eiti į mokyklą, suprastėjusius pažymius, drabužiais slepiamas kūno vietas), tėvams ir mokytojams būtina reaguoti nedelsiant ir ,prireikus, kreiptis į socialinius partnerius, emocinės paramos tarnybas ar psichologus.
VšĮ Žalioje gamtos mokykloje, kuriai vadovauju, taip pat pasitaiko patyčių atvejų, bet jie labai nuodugniai sprendžiami vaikų ratuose. Tėvai, ugdytojai taip pat papuola viešumon su netinkamu bendravimo būdu ir taisosi su kolegomis ar mokiniais santykius. Visų pirma užrašomas atvejis į elgesio skolų sąsiuvinį ir eilės tvarka jis išsamiai išnagrinėjamas. Su vaikų auditorija ugdymo procese vienu metu dirba du mentoriai ir atvykęs dalykininkas ir dar reikalui esant įsijungia į pagalbą du pagalbinio personalo ugdytojai. Su tokiu sąstatu galima išspręsti ne paviršutiniškai atvejus, bet nuodugniai ir išsamiai. Senaties termino patyčioms, grubiam elgesiui nėra, kada vaikas būna pasiruošęs iškelti atvejį tada ir jis nagrinėjamas. Patyčių pašalinimas yra suaugusių ir vadybos reikalas. Vaikai vieni patyčių nesustabdys.
Neseniai keli šalies moksleiviai pratrūko smurtiniu pykčiu prieš kitus moksleivius – sužalojo peiliu. Ir šiaip netrūksta atvejų, kai mokyklose, kitur vaikai užgaulioja vieni kitus, muša. Kame slypi tokio elgesio priežastys?
Aš žinau ne vieną atvejį, kai vaikai ilgai kentę nuo patyčių, atsineša peilį į mokyklą ir sako aš tuos, kurie iš manęs tyčiojasi, papjausiu. Ir tokie vaikų veiksmai tarsi iš letargo miego pažadino tėvus, mokytojus ir administraciją. Nes iki to laiko būdavo nekreipiamas į tai dėmesys. Girdėjau kaip mama, iš kurios vaiko tyčiojosi, sakė klasioko mamai, pastebėjusiai patyčias klasėje, kad mums viskas gerai, nesikiškite, kur jums nereikia. Vienas tėvelis paantrino, kad ir iš manęs tyčiojosi mokykloje ir aš vis tiek užaugau normalus. Reikia daug darbo su mokinių tėvais, kad patyčios būtų išrautos su šaknimis. Tai labai aiški gilesnių visuomenės ir šeimos problemų išraiška. Toks elgesys niekada nekyla iš niekur – smurto proveržis yra paskutinis taškas ilgoje vidinėje vaiko krizėje.
Mokykloje neturėtų būti pametamas nuoseklus visuminis vaiko ugdymas, komandiškumas, tarpusavio ryšių puoselėjimas, kiekvieno vaiko unikalumo pripažinimas. Vaikas nėra tik kaulų, mėsos rinkinys ar proto gumbas. Jis yra dvasinės prigimties meilės įsikūnijimas. Vaikui tiek pat šalia akademinio ugdymo reikia ir asmenybinio, bendruomeninio ugdymo. Jei švietimas nuo žodžio švyturys, tai jis turėtų kiekvienai šeimai apšviesti kelią ir palydėti nuo tos vietos, kurioje ji yra į vis geresnę ateitį. O dabar švietime tik reikalavimai vieni iš kitų, o ne pagalba, palydėjimas. Todėl nuo atšiauraus, skuboto bendravimo nueinama iki baisaus smurto.
Pati opiausia problema tai pedagogų dideli krūviai. Pedagogų trūksta, tai esantys dirba po pusantro etato, o pervargę žmonės tampa neatidūs. Kas pametęs ryšį su savimi, negali būti empatiški sau, tai ir kitiems empatijos negali suteikti.
Mokytojai skundžiasi, kad sunku jiems dirbti dėl visažinių super mamyčių, šios teisinasi kimbančios į atlapus tik netikusiems pedagogams. Tikriausiai nuolatinę įtampą patiria pusės: ir pedagogai dėl vaikų, tėvų elgesio, ir pastarieji dėl pedagogų santykio su jais?
Tema yra apie abipusę, nuolatinę įtampą . Dėl mokyklose esamos atmosferos, reikalavimų jaunimas pasirenka nesusilaukti vaikų, kad jiems nereiktų patirti patyčių, kaip ir kažkada jiems mokykloje. Šiuolaikinėje švietimo sistemoje abi pusės iš tiesų išgyvena stiprų nesaugumo, streso ir gynybinės pozicijos jausmą. Moksliniai tyrimai Lietuvoje patvirtina, kad mokytojų ir tėvų santykiai pastaraisiais metais tapo gerokai labiau įtempti, o konfliktų priežastys dažnai slypi ne piktavališkume, o visiškai išsiderinusiuose abiejų pusių lūkesčiuose bei patiriamame spaudime. Matomas bėgimas nuolat didinant tempą, kas nesuspėja tokiu greičiu gyventi pasilieka paraštėje. Tokiose ,,žiurkių” lenktynėse ,,paaukojami” , ,,traiškomi” be gailesčio žmonės.
Daugelis tėvų nesupranta mokytojų krūvių ir realių galimybių ir iš jų reikalauja, tikisi tikrai per daug. Mokytojai negali būti super herojai.
Daug šeimų grįžta Lietuvon iš kitų šalių, kur švietimas yra kūrybiškesnis ir kokybiškesnis ir tikisi iš Lietuvos švietimo sistemos geresnių veikimo metodų. Tada nepasigilinę apipila reikalavimais mokytojus, tie kaip tik gali ginasi, kad tik valdžia neabejotų jų kompetencijomis.
Mokytojai skundžiasi, kad tėvai vis dažniau bando kontroliuoti ne tik vaiko pažymius, bet ir pačius mokymo metodus, pamokos eigą ar literatūros parinkimą. Pedagogai jaučiasi nuvertinti kaip profesionalai, kai jų ilgametis išsilavinimas atsimuša į internete perskaitytus tėvų „patarimus“.
Dėl socialinių tinklų ir uždarų tėvų grupių (pvz., Viber ar Messenger) dabar bet kokia mokytojo klaida, neatsargus žodis ar emocingesnė pastaba moksleiviui gali akimirksniu tapti viešo teismo objektu. Tai verčia pedagogus dirbti nuolatinėje baimėje, susikaustyme ir gynybinėje pozicijoje. Daug girdžiu mokytojų, kurie vartoja raminančius vaistus. Nors negalime įvardyti tikslaus skaičiaus, akivaizdu, kad lėtinis stresas ir nemiga tarp pedagogų yra masiškas reiškinys.
Mokytojo išsekimas klasės aplinkoje veikia kaip „emocinis termostatas“ – vaikai akimirksniu nesąmoningai nuskaito pedagogo stresą ir jį perima. Kadangi vaiko smegenys dar tik vystosi, jie neturi stiprių filtrų apsisaugoti nuo suaugusiųjų emocinės įtampos. Strese mokymosi pasiekimai būna minimalūs.
Mokytojams tenka laviruoti tarp milžiniškų biurokratinių reikalavimų, naujų įtraukiojo ugdymo iššūkių ir darbo su elgesio problemų turinčiais vaikais, o tėvų palaikymo jie sulaukia retai.
Šiuolaikiniai tėvai patiria milžinišką spaudimą iš visuomenės būti „idealiais“ – užtikrinti vaiko sėkmę, būrelius, psichologinį komfortą ir ateities karjerą. Bet koks vaiko elgesio ar pažymių nuosmukis dažnų tėvų pasąmonėje suveikia kaip asmeninis pralaimėjimas ir gėdos jausmas. Aš savo vaikams sakydavau nesifokusuok į rezultatą, bet daugiau į procesą. Tu nesi medžiaga mokyklos ar klasės reitingams kelti. Į laimę yra daug kelių, ne tik per aukštus pažymius. Neįsitrauk į tas konkurencines lenktynes, kad nepamestum savęs. Tu savaime jau esi gimusi vertybė ir ne nuo rezultatų pasiekimo tavo vertė priklauso. Svarbiausia ugdžiau vaikus būti kilniais, dorais žmonėmis. Visada turėjo namuose pareigas ir jų amžiui atitinkamus limitus prie technologijų. Iki 12 metų neturėjo išmanių telefonų. Niekada nebariau dėl blogų pažymių. Netikrindavau ar atlieka namų darbus. Kai norėdavo, ateidavo kažko paklausti mokantis. Sakydavau, kai tik panorėsi gausi ir gerą pažymį. Mokyklos užduotys yra susijusios su tavo vaike ir mokytojos santykiu. Pažymys su tavo verte visai nėra susijęs. Išsilaikė jie visus egzaminus. Nors sakiau, kad egzaminus galima išsilaikyti ir vyresniame amžiuje, nebūtinai 18 metų. Į laimę keliai visada atviri, tik reikia savo kelią atrasti. Svarbiausia namuose tėvams susikurti ir įgyvendinti vaiko ugdymo žemėlapį ir kiekvienam vaikui vis kito žemėlapio reikia, nes jau gimsta su kitokiais daviniais vaikai.
Tėvų aktyvumas ir mokytojų akimis „kabinejimasis“ dažnai kyla iš stipraus apsauginio instinkto. Matydami didėjantį patyčių mastą ar nerimaudami dėl egzaminų reitingų, tėvai griebiasi kontrolės, nes jaučia, kad jei patys „neiškovos“ geresnių sąlygų savo vaikui, sistema jį tiesiog sumals.
Kaip rodo psichologų vertinimai Lietuvoje, tėvai dažnai skundžiasi, kad iš mokyklos gauna tik neigiamą informaciją („jūsų vaikas nedaro“, „jūsų vaikas nemoka“, „jūsų vaikas trukdo“). Tėvai pasigenda konstruktyvios partnerystės, todėl išgirdę kritiką reaguoja gynybiškai – puola mokytoją, kad apsaugotų vaiko ir savo savivertę. Tiesiog užburtas ratas.
Kai tarp tėvų ir mokytojų dingsta pasitikėjimas, prasideda „atsakomybės futbolas“. Mokykla sako: „Jūs neišauklėjote namuose“, o tėvai atsako: „Jūs nemokate sudominti ir suvaldyti klasės“. Reiktų peržvegti, ką gali mokykla patekusi į politinius pančius. Mokytojai bijo kalbėti apie nuovargį ir paviršutiniškumą, nes gali viešai būti suabejojama jų kompetencija.
Moksleiviai, tarp jų – net pradinukai, kaip teigia jų tėvai, globėjai ir pedagogai, yra pervargę emociškai ir fiziškai bei jaučia nuolatinę įtampą, yra irzlūs dėl didelių mokymosi krūvių, sunkių mokymo programų. Kaip kitaip tai atsiliepia vaikams? Ar šalies valdžia neturėtų suskubti spręsti šios problemos? Ji turbūt taip pat neskatina gimstamumo?
Moksliniai tyrimai (pavyzdžiui, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto atliktos analizės) patvirtina, kad kai kurių vyresnių klasių moksleivių savaitinis krūvis viršija 48 valandas per savaitę, o tai lenkia net suaugusio žmogaus darbo etatą.
Be irzlumo ir emocinio išsekimo, lėtinis mokymosi stresas, triukšmas, deguonies trūkumas, sėslus mokymasis, nesveikas mikro klimatas ir sunkių programų našta, skubėjimas, gausa vaikams sukelia visą grandinę neigiamų padarinių.
Nuolatinė įtampa pasireiškia fiziniais simptomais. Vaikus pradeda kankinti lėtiniai galvos ir pilvo skausmai, svaigulys, virškinimo trakto sutrikimai bei nusilpęs imunitetas, lemiantis dažnesnes virusines ligas. Siekdami paruošti milžiniškas namų darbų apimtis ir pasiruošti kontroliniams, vaikai aukoja laisvalaikį, miegą. Miego trūkumas sukelia chronišką nuovargį, atminties prastėjimą ir dėmesio koncentracijos sutrikimus per pamokas. Vaikai, kurie praleidžia valandų valandas prie knygų ir ekranų, nebeturi laiko fiziniam aktyvumui, pasivaikščiojimams gryname ore. Tai skatina laikysenos problemas, nutukimą ir regėjimo prastėjimą. Nelieka laiko tiesiog žaisti, bendrauti su draugais ar šeimos nariais. Tai aštrina paauglių vienišumo jausmą ir provokuoja konfliktus namuose, nes tėvai dažnai tampa tik „kontrolieriais“, reikalaujančiais rezultatų. Kai pastangos neatitinka rezultatų, vaikams išsivysto išmoktas bejėgiškumas. Net pradinukai praranda natūralų smalsumą ir pradeda nekęsti pačio mokymosi proceso, mokyklos. O mokykla turėtų suformuoti mokymosi visą gyvenimą kompetenciją, kai jau pradinukai sako, už ką man tie dvylika metų?
Šiuolaikiniai jauni žmonės, planuojantys šeimą, mato, su kokiu milžinišku stresu, spaudimu ir finansine našta (korepetitoriai, būreliai, psichologinė pagalba) susiduria dabartiniai tėvai.
Kai švietimo sistema transliuoja žinutę, kad vaiko auginimas yra ne džiaugsmas, o nuolatinis, alinantis maratonas ir kova dėl išlikimo reitingų lentelėse, potencialūs tėvai natūraliai pradeda abejoti, ar jie turės tam pakankamai emocinių, laiko ir finansinių išteklių. Todėl mokyklų sukuriamas spaudimas veikia kaip dar vienas stiprus psichologinis ir socialinis stabdis gimstamumui skatinti.
Kas darytina, kad mokykla taptų ne kančios, o džiaugsmo buveine?
Neužtenka vien perdažyti sienas ar nupirkti naujų kompiuterių – būtina keisti pačią švietimo filosofiją, santykių kultūrą ir kasdienį ugdymo procesą.
Šiam tikslui pasiekti reikalingi koordinuoti veiksmai trimis pagrindiniais lygmenimis: valstybės, mokyklos bendruomenės ir šeimos.
Valstybė turi atlikti nuoseklius sisteminius pokyčius. Atsisakyti ,,reitingų kultūros“. Mokyklos ir mokytojai neturi būti vertinami bei finansuojami tik pagal egzaminų balus ir reitingų lenteles, tada nespaustų ir mokinių. Valstybė turi pradėti vertinti mokyklos pridėtinę vertę – vaiko emocinę savijautą, pažangą, kūrybiškumą ir pilietiškumą. Reikia pereiti nuo enciklopedinio faktų kalimo prie gebėjimų ugdymo. Mokymo programos turi būti orientuotos į tai, kaip rasti, analizuoti ir praktiškai pritaikyti informaciją, o ne kaip ją atkartoti per kontrolinį.
Laimingas, pailsėjęs ir finansiškai saugus mokytojas spinduliuoja ramybe bei kūrybiškumu. Būtina mažinti mokytojų biurokratinę naštą (ataskaitas, pildymus), kad jie visą savo energiją galėtų skirti gyvam ryšiui su vaiku. Kančia mokykloje dažniausiai kyla iš baimės – baimės gauti blogą pažymį, baimės pasirodyti kvailam prieš klasę. Mokykla turi tapti saugia laboratorija, kur klaida yra vertinama kaip natūrali ir vertinga mokymosi dalis, o ne kaip nusikaltimas ar gėda. Esu daug kartų padariusi eksperimentą per vedamus seminarus. Ant lentos užrašau tekstą ir specialiai padarau klaidą. Atėję mokytojai iškarto fiksuoja klaidą, nors dvidešimt žodžių yra parašyti teisingai, bet įpratę pradėti ne nuo to kas gerai, o nuo to kas blogai. Arba sako, mes neturime laiko čia girti. Taip stigmatizuojamos klaidos, to pasekoje sustingsta ir vaikai.
Sėdėjimas suoluose po 45 minutes ir žiūrėjimas į mokytojo pakaušį yra pasenęs mokymosi modelis. Džiaugsmą kelia judėjimas, patyriminė bendrystėje veikla, projektai, pamokos gamtoje, muziejuose ar laboratorijose. Mokykla negali būti džiaugsmo vieta, jei vaikas joje nesijaučia saugus fiziškai ir emociškai, jei vaikui nepadedama atstatyti ryšius su klasiokais. Pasakoma ,,eik susiraski draugų“, o verslo kompanijose samdomi lektoriai, kurie padeda susitelkti kolektyvui, kad įmonėje būtų geresnis našumas. Vaikams reikia nuoseklios, reguliarios pagalbos, kad jie išmoktų vieni kitus gerbti, vertinti. Reikalingos ne formalios, o realiai veikiančios emocinio intelekto ir krizių valdymo programos, kur kiekvienas vaikas jaučiasi matomas ir priimtas.
Tėvai turi nustoti klausti vaiko „Ką gavai?“, o vietoj to paklausti „Ką šiandien įdomaus sužinojai?“, ,,Kas tau buvo sunku?“ arba „Kaip šiandien jauteisi?“. Kai namuose pažymys nebėra vaiko vertės matas, vaikas atsikrato paralyžiuojančio streso. Kai tėvai ir mokytojai bendrauja su pagarba, atvirai vaikas mato vieningą suaugusiųjų pasaulį. Tai suteikia jam saugumo jausmą ir moko konstruktyviai spręsti kylančius sunkumus.
Kai mokykloje mažiau streso ir daugiau džiaugsmo, paradoksaliai veda prie geresnių akademinių pasiekimų. Kai mokykloje smalsumas, saugumas tampa stipresnis už baimę, ji natūraliai virsta vieta, į kurią vaikai nori sugrįžti kasdien.
Kas geriau, naudingiau – naikinti priežastis, dėl kurių vaikams, jų augintojams prireikia psichologinės pagalbos, ar gausinti psichologų gretas, stiprinti jų pajėgas?
Jei mokyklose nebus nuodugniai sprendžiamos vaikų tarpusavio santykių problemos ir tam nebus skiriama pakankamai laiko, galime kiek nori sukurti psichologinės pagalbos, kabinetų, problemos vešės.Jei vaikas kasdiena bus toksinėje aplinkoje, tai jo savivertė bus labai silpna.Vienareikšmiškai geriau ir naudingiau yra naikinti priežastis, kurios žaloja vaikų bei suaugusiųjų psichinę sveikatą. Tai yra fundamentalus visuomenės sveikatos ir socialinės politikos principas: prevencija visada yra pigesnė, efektyvesnė ir humaniškesnė nei pasekmių gydymas. Vis dėlto, realybėje tai nėra pasirinkimas „arba / arba“. Šiuo metu Lietuvoje būtina derinti abi strategijas, tačiau su aiškiu prioritetu priežasčių šalinimui. Idealiu valstybės modelio atveju, psichologų pajėgų gausinimas turėtų būti laikinai stiprinamas frontas, kol valstybė iš esmės sutvarkys švietimo, darbo rinkos ir socialinės apsaugos sistemas. Tikrasis džiaugsmas ir sėkmė bus tada, kai psichologų gretas galėsime mažinti ne todėl, kad jiems gaila pinigų, o todėl, kad visuomenė tapo tokia sveika ir saugi, jog jų pagalbos tiek nebereikia.
Jei valstybė tik didins psichologų etatų skaičių, bet nekeis alinančių mokymosi krūvių, bus užsimerkę dėl patyčių, nemažins skurdo ir nespręs mokytojų perdegimo problemų, pagalbos poreikis augs greičiau, nei universitetai spės paruošti specialistus. Psichologas gali padėti vaikui susitvarkyti su patiriamo smurto pasekmėmis, tačiau jis neišjungs kibernetinių patyčių grupės internete ir nesumažins namų darbų kiekio, kuris vaiką varo į neviltį kas vakarą. Jei sistema kasdien „gamina“ naujas traumas, specialistų gretų didinimas tampa tik simptomų malšinimu, bet ne ligos gydymu. Sumažinus mokymosi krūvį ir supaprastinus programas, visi šalies vaikai iškart pajustų emocinį palengvėjimą, pagerėtų jų miego kokybė ir sumažėtų psichosomatinių skundų. Sukurta veiksminga reagavimo į patyčias sistema mokykloje apsaugotų šimtus vaikų nuo gilių traumų, savižalos ir suicidinių minčių, dar jiems net nepasiekus psichologo kabineto. Nors priežasčių naikinimas yra strateginis tikslas, jo rezultatai pamatomi tik po kelerių ar keliolikos metų. Tuo tarpu vaikai ir šeimos krizę išgyvena čia ir dabar. Šiuo metu Lietuvoje pagalbos prieinamumas vis dar yra kritiškas – eilėse pas valstybinius vaikų psichologus ar psichiatrus tenka laukti mėnesiais. Stiprinti specialistų pajėgas būtina tam, kad būtų sugautas dabartinis gaisras ir išgelbėtos tos gyvybės, kurios šiuo metu stovi ant prarajos ribos dėl jau patirtų traumų.
Šių laikų mada ar būtinybė yra vaikams nuo mažumės, juolab mokantis pradinėje ir vidurinėje mokykloje, dalyvauti popamokinio ugdymo užsiėmimuose – lankyti muzikos ar dailės sporto mokyklas, įvairius būrelius? Akivaizdu, kad neretai dėl to pervargsta ir vaikai, ir jų augintojai. Vaikai pervargsta ir yra liūdni, nes, atlaikę 5–8 pamokų krūvį, lekia į papildomus užsiėmimus, grįžę iki vėlaus vakaro ruošia namų darbus. Tėvai pervargsta dėl logistikos, rūpesčio – veža vaikus į užsiėmimus, parveža, ieško galimybių tai padaryti. Atrodytų, užburtas ratas – vaikai lieka be laisve, ramybe lydimos vaikystės, o suaugusieji, modeliuodami jų ateitį, nespėja nuo kaktos braukti rūpesčio prakaito. Ką patartumėte šiuo atveju?
Mažiau iš tiesų yra daugiau. Tėvai patenka į modernios tėvystės spąstus. Vaikų smegenys nespėja tokio kiekio patirties suvirškinti. Vaikas tampa bejėgiu visą tai sustabdyti. Tėvai pasąmoningai pasiduoda baimei: „Jei mano vaikas nelankys trijų būrelių, jis atsiliks nuo bendraamžių, neįstos į gerą universitetą ir pralaimės gyvenimo kovą.“ Tačiau tiesa ta, kad perdegęs vaikas negali sėkmingai vystytis, o pervargę tėvai negali suteikti jam emocinio saugumo.
Moksliniais tyrimais įrodyta, kad laisvas, suaugusiųjų neorganizuotas žaidimas, kiemas, spardomas kamuolys ar netgi elementarus nuobodžiavimas kambaryje ugdo vaiko kūrybiškumą, savireguliaciją ir emocinį intelektą kur kas labiau nei suplanuotos akademijos. Nuobodulys yra kūrybiškumo variklis. Leiskime vaikui tiesiog pabūti su savo mintimis, be plano ir be ekrano. Dažnu atveju, palankę muzikos pamokas ir gavę perteklių kritikos, bijo viešai pagroti ar viešai padainuoti. Lankantys dailės pamokas, bijo laisvai piešti.
Joks profesionalus treneris ar meno mokytojas nekompensuos to, ką vaikas praranda, kai šeima nebeturi laiko tiesiog kartu pavakarieniauti, padainuoti, pasivaikščioti miške ar pažaisti stalo žaidimo be skubėjimo. Ramybė namuose ir emociškai prieinami tėvai yra didžiausia investicija į vaiko ateities sėkmę. Vaikystė nėra lenktynės ar pasiruošimo darbo rinkai stovykla. Tai unikalus gyvenimo tarpsnis, kurio pagrindinė valiuta yra saugumas, ramybė ir laisvė atrasti pasaulį savo tempu. Nubraukite tą rūpesčio prakaitą ir drąsiai atsisakykite to, kas iš jūsų šeimos atima gyvenimo džiaugsmą.
Brangstant pragyvenimui, suaugusieji, norėdami kuo geriau aprūpinti vaikus, visą šeimą, priversti dar ilgiau dirbti. Jie savo vaikus mato, su jais bendrauti visaverčiai išgali rečiau. Turbūt dar ir dėl to vaikai, paaugliai susiduria su psichologinėmis problemomis. Ir šiuo atveju prašytume patarimų tėvams.
Šeimoje, kurioje tėvai daug dirba, atsiranda emocinė praraja, kurią vaikai dažnai užpildo ekranais, o tai vėliau virsta nerimu, elgesio sutrikimais ar uždarumu.
Kai neįmanoma sumažinti darbo valandų, tėvams būtina keisti bendravimo filosofiją – kiekybę pakeisti kokybe. Vietoj klausimo ,,ar paruošei namų darbus“ pasakyti ,, kaip gera tave matyti, pasiilgau tavęs. Eikš apkabinsiu“. Jei vežate vaiką į mokyklą ar būrelį, išjunkite radiją. Nekalbėkite telefonu. Šis laikas automobilyje yra puiki erdvė neįsipareigojančiam pokalbiui, kai nereikia žiūrėti vienas kitam į akis. Vakare padėkite savo telefoną į kitą kambarį ir prisėdę prie vaiko klauskite panašių klausimų „Kas šiandien mokykloje tave prajuokino?“. „Ar šiandien buvo kas nors, kas tave suerzino ar nuliūdino?“. „Ką šiandien skanaus valgei / nuveikei su draugais?“
Vaikai labai jautriai reaguoja į tėvų stresą. Jei grįžtate namo pikti ar pavargę, vaikas gali pagalvoti, kad jis yra to priežastis. Neklajokite tyloje – pasakykite vaikui tiesą, pritaikytą jo amžiui: „Aš šiandien labai pavargau darbe, turėjau sunkią užduotį. Tai nesusiję su tavimi, aš tave labai myliu. Man tiesiog reikia 15 minučių pabūti tyliai, kad pailsėčiau, ir tada mes galėsime pasikalbėti.“ Tai moko vaiką emocinio raštingumo ir nuima nuo jo pečių kaltės naštą. Kai kurie tėvai visada sako, kad yra pavargę, jų vaikai nešioja liūdesio naštą vis jausdami tėvų dėmesio deficitą.
Jei jūsų savaitė yra visiškai sugriauta dėl viršvalandžių, sukurkite vieną tvirtą savaitgalio tradiciją, kurios niekas negali atšaukti. Tai gali būti sekmadienio blynų kepimas ryte, pasivaikščiojimas miške ar stalo žaidimų vakaras. Vaikui reikalingas prognozuojamumas – žinojimas, kad net jei tėvai visą savaitę sunkiai dirba, ateis metas, kai jie bus tik su juo. Pasiplanuokite ir pažymėkite kalendoriuje kurioje mėnesio dienoje dvi valandos bus kuriam vaikui ir stenkitės pažado išsilaikyti.
Materialus aprūpinimas yra svarbus, tačiau vaikai suaugę neatsimins, kokius batus dėvėjo ar kokį telefoną turėjo – jie atsimins jausmą, ar namuose jie jautėsi saugūs, išgirsti ir mylimi.
Darykite kartą per savaitę šeimos susirinkimą ir tegul būna visi išklausyti ir visos problemos padėtos ant stalo. Raskite vieni kitiems už ką padėkoti. Susikurkite gero elgesio katalogą ir ten darykite įrašus, kurie išliks visą gyvenimą. Galėsite paskaityti savo draugams, giminėms, kaimynams, seneliams.
Prašytume linkėjimų, patarimų esamiems ir būsimiems tėvams.
Vaikams nereikia tobulų, niekada neklystančių tėvų. Jiems reikia gyvų, jaučiančių tėvų. Aš vis sau kartoju aš netobula, bet pakankamai gera. Teisė klysti ir gebėjimas atsiprašyti vaiko, gimus klaidai yra kur kas geresnė gyvenimo pamoka nei dirbtinė tobulybės kaukė.
Drąsiai atsisakykite dalies būrelių, reitingų varžybų ir visuomenės spaudimo viską spėti. Sugrąžinkite savo vaikams teisę į laisvą laiką, nuobodulį, kiemo žaidimus ir ramią, niekur neskubančią vaikystę. Jūs negalite pripildyti vaiko emocinio indo, jei jūsų pačių indas yra visiškai tuščias. Raskite laiko savo poilsiui, pomėgiams ir tarpusavio ryšiui. Turėkite kartą per mėnesį porose pasimatymus. Turėkite reguliarius tėčiai susitikimus su draugais, mamos su draugėmis. Pažymėkite kalendoriuje kuri diena, kuri valanda bus skirta pabuvimui su vaiku. Vaikai užaugę neatsimins brangiausių žaislų ar madingiausių drabužių. Jie atsimins jūsų kartu dainavimą, keptų blynų kvapą sekmadienio rytą, stiprų apkabinimą grįžus po sunkios dienos mokykloje ir žinojimą, kad namuose jie visada yra laukiami ir saugūs tokie, kokie yra.
Tebūna jūsų namai ta užuovėja, kurioje nutyla išorinio pasaulio triukšmas. Sustokite ir pasimėgaukite trumpu kasdieniu pokalbiu su vaiku automobilyje, bendru juoku ar tiesiog tyliu pasisėdėjimu vakare prieš miegą. Šis laikas bėga nenumaldomai greitai, o jame užgimęs ryšys išliks visam gyvenimui. Atsiminkite, kad augindami vaikus jūs jau dabar darote didžiulį ir patį prasmingiausią darbą žemėje. Augindami augame. Geros visokeriopos kloties.
Jei jus domina Žaliosios gamtos mokyklos veikla, susisiekime