Trys karaliai – skirtingos religijos ir filosofijos kalba skirtingais simboliais, bet rodo į tą pačią Šviesą
Praėjus dvylikai dienų po Žiemos Saulėgrįžos, po šv. Kalėdų diena ima ilgėti – baigiasi vėlių metas ir prasideda Šviesos laikas.
Sausio 6-oji nėra istorija apie kūdikį. Tai istorija apie žmogaus sąmonės gimimą.
Skirtingos religijos ir filosofijos kalba skirtingais vardais, bet rodo į tą pačią Šviesą.
Trijų Karalių diena – tai ne tik kalendorinė šventė ar religinė tradicija. Tai gilesnis ženklas, atskleidžiantis, kaip žmonijos sąmonė nuo seniausių laikų mokėsi gyventi dermėje su kosminiais ciklais.
TRYS KARALIAI – KRIKŠČIONIŠKOJE TRADICIJOJE
Sausio 6-oji, Trijų Karalių diena, krikščioniškoje tradicijoje pasakoja apie Kasparą, Merkelį ir Baltazarą, aplankiusius gimusį Jėzų ir atnešusius auksą, smilkalus bei mirą. Ant durų žymimos raidės tampa ne tik palaiminimu ar apsauga, bet ir krypties ženklu naujiems metams.Tai – sąmonės virsmo signalas.
TRYS KARALIAI – BALTŲ TRADICIJOJE
Baltų tradicijoje ši diena buvo žinoma kaip Žvaigždžių arba Krikštų diena. Praėjus dvylikai dienų po Žiemos Saulėgrįžos, diena ima ilgėti, baigiasi vėlių laikotarpis ir prasideda Šviesos metas. Namai ir daiktai buvo žymimi trimis kryželiais – sąmoningu ribų nustatymu tarp chaoso ir šviesos.
Tai kosminio ciklo suvokimas ir gyvenimas kartu su kosmoso judėjimu.
TRYS KARALIAI – TEOSOFIJOJE
Teosofijoje aiškiai pabrėžiama: Trys Karaliai buvo Rytų Išminčiai – kosminių ciklų žinovai.
Jie mokėjo skaityti žvaigždes ir atpažinti laikotarpius, kai keičiasi žmonijos sąmonė. Betliejaus žvaigždė – tai subtilaus plano ženklas, matomas tik sąmoningiems.
Trijų Karalių dovanos – auksas, smilkalai ir mira – primena, kad tikrasis pasirinkimas tarp šviesos ir chaoso vyksta žmogaus viduje, ten, kur mokomasi skaityti savo gyvenimo žvaigždes.
Tai ne istorija apie kūdikį. Tai pasakojimas apie žmogaus sąmonės gimimą.
KODĖL TAI SVARBU DABAR?
Kaip ir Trijų Karalių laikais, ne visi mato ženklus. Juos pamato tie, kurie moka skaityti savo gyvenimo „žvaigždes“.
TRIJŲ KARALIŲ ŽINIA ŠIANDIEN
Tai kosminis signalas, kviečiantis sustoti, atsiriboti nuo triukšmo ir sąmoningai pasirinkti kryptį – Šviesos pusę.
ISTORIJA APIE KETVIRTĄJĮ IŠMINČIŲ
Pasveikinti Jėzaus Kristaus ėjo daugiau nei Trys Karaliai – Išminčiai. Yra istorija ir apie Ketvirtąjį Išminčių – Artabaną, kurią kiekvienas metais skaitome su vaikais sausio 6 – ąją.
Trys Karaliai skuba į Betliejų norėdami sudėti savo dovanas prie kūdikėlio Jėzaus kojų. Tačiau ar daug kas girdėjo apie ketvirtą karalių, kuris leidosi palei užtekėjusią žvaigždę?
Tai atsitiko galingo imperatoriaus laikais, kai Erodas valdė Jeruzalę. Tuomet gyveno Persijos kalnuose toks vyras – žynys, vardu Artabanas. Jis susitarė su broliais žyniais – Kasparu, Merkeliu ir Baltazaru, keliauti drauge Jeruzalėn, pagarbinti Izraelio Karaliaus. Viską pardavė ką turėjo ir už gautus pinigus nupirko tris brangakmenius: safyrą, rubiną ir perlą, nutaręs juos vežti karaliui dovanų. Iš savo gyvenamos vietos Ekbatanos skubėjo kiek tik jėgos leidžia. Kelionėje jo nesustabdė jokios grožybės, bei karalių miestai. Po 10 dienų atsiduria Babilono papėdėje. Žirgas krito iš nuovargio ir jautė pats, kad jėgos jį apleidžia. Turėjo skubėti, kad susitiktų su kitais trim išminčiais iškeliauti. Skubiai jojant per vieną oazę žirgas įtartinai suprunkštė ir sustojo, ant žemės gulėjo juoda esybė. Artabanas nušoka nuo žirgo ir… tai buvo žmogus, sulysęs ir suvargęs. Ant jo veido palikęs pėdsakus drugys. Reikia skubėti kelionėn, pamanė skubantis išminčius ir nusisuko nuo žmogaus gulinčio ant žemės palikdamas ji likimo valiai. Iš ligonio lūpų išsiveržia beviltiška aimana ir paskutinėmis jėgomis griebėsi Artabano apsiausto. Jo širdis apmirė ne tiek dėl ligonio, kiek nuo minties, kad pavėluos susitikt su kitais išminčiais kelionei pas gimusį Karalių. Juk negali gelbėti ir taip jau beveik mirusio žmogaus? O jo nesulaukę Kasparas, Merkelis ir Baltazaras iškeliaus vieni jo nesulaukę. O jei čia liktų gelbėti tą žmogų, vargu ar pasisektų? Argi jausmas, kuris jo laukia pamačius Karalių nebus didesnis už gailestingumą, parodytą svetimam, nepažįstamam varguoliui? Ar gali delsti vien tam, kad merdėjančiam žydui paduotų vandens?
Tiesos Dieve, Gailestingumo Dieve, parodyk man kelią, nes esu silpnas ir neregys – meldėsi Artabanas. Jis staiga pasilenkė prie ligonio, paėmė ant rankų ir nunešė, kur buvo šiek tiek šviesiau. Čia rūpestingai jį slaugė, atnešė vandens. Paskui iš kelionmaišio išėmė vaistų ir davė ligoniui pora lašų. Jo ilgos pastangos nenuėjo veltui. Ligonis atsimerkė ir paklausė – kas tu? Jis pasakoja apie save, kad skuba aplankyti žydų Karaliaus. Ligoniui palieka duonos ir vyno, paskutines savo atsargas. Ir vaistažoles, kurios gražins jam jėgas. Senasis žydas besiklausydamas jo žodžių prakalbo: Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas telaimina visus tavo žingsnius. Neturiu kuo atsidėkoti, tik pasakysiu, kad Mesijas gimė ne Jeruzalėje o Betliejuje, taip skelbė pranašai. Tesaugo tave Dievas, nes buvai gailestingas ligoniui. Po valandėlės išminčius jau buvo toli. Veltui jis dairėsi – pavėlavo, vilkstinės nebuvo matyti. Sutartoje susitikti vietoje draugų neranda, randa tik pergamentą, kur kiti išminčiai parašę: – ilgiau laukti negalėjome, jei nori keliauk paskui mus. Ką daryti galvojo jis, neturiu nei maisto, nei vandens o ir žirgas jau pervargęs. Jis grįžta į Babiloną, parduoda savo Dievui skirtą dovaną safyrą, nusiperka ko reikia, kad galėtų keliauti toliau. Per neregėtas pastangas pasiekia Betliejų, bet brolių ten jau nebuvo. Jie rado Dievą, sudėjo dovanas prie Jo kojų; auksą, smilkalus ir mirą. Jis ir nešė likusius rubiną ir perlą. Jis jau džiaugėsi vien tuo, kad pagaliau Betliejuje ir kad galėsiąs ir vienas pasveikinti Mesiją.
Betliejus atrodė kaip išmiręs, nei vieno žmogaus. Iš vienų namų pasigirsta lopšinė, ten ir pasuka. Randa moterį migdančią savo kūdikį. Ji jam apsakė, kad Betliejuje prieš tris dienas buvo išminčiai, jie rado vaikutį, bet jiems išvykus išvyko ir Juozapas su Marija ir Kūdikiu. Jie bėgo į Egiptą, nes nuogąstavę dėl vaiko gyvybės. Atrodo iš Jeruzalės atvyksta romėnų kariai ir reikalaus mokesčių, todėl ir mieste tuščia, nes visi su kaimenėm pabėgo i kalnus, kad neatimtų kareiviai.
Tuo tarpu gatvėje kilo triukšmas, pasigirdo moterų raudos ir šauksmas: – gelbėkit, Erodo kariai žudo kūdikius. Moteris griebė savo kūdikį ir pabalo iš baimės. Žynys išėjo laukan. Vienas karininkas norėjo išminčių nustumti nuo durų, bet pastarasis net nekrustelėjo. Jis tarė: šiuose namuose esu vienas, vienas ir noriu likti. Štai dovana karininkui, kuris teiksis mano namus palikti ramybėje, tai tardamas jis ištraukė neregėto grožio rubiną ir atidavė karininkui. Pastarasis godžiai ištiesė ranką į lobį ir giliai jį paslėpęs sukomandavo kariams: pirmyn, šiuose namuose vaikų nėra… jie leidosi ieškoti naujų aukų. Žynys pradėjo melstis: – tiesos Dieve, raudojo jo siela. Štai ir nebeturiu dviejų dovanų, kurias nešiau Tau. O trobos gilumoje moteris glausdama prie savęs savo kūdikį šnabždėjo: – teatlygina tau Dievas šimteriopai už tai, kad išgelbėjai mano sūnų. Veltui ir Egipte jis ieškojo savo Karaliaus, prieš kurį galėtų pulti ant kelių. Tačiau jis nuolat rasdavo žmonių, kuriems jo artumas būdavo vienintelė paguoda jų kančiose. Jis stiprino silpnuosius, rengė nuogus, gydė ligonius, guodė kalinius… taip bėgo jo metai.
Trisdešimt treji metai prabėgo nuo tos dienos kai jis išsiruošė ieškoti gimusio Karaliaus. Nusilpo jau ir paseno ir vis nesiliovė ieškojęs. Taigi atvyko Jeruzalėn norėdamas dar kartą išvaikščioti visus jos užkampius.
Žydai šventė Velykas. Gatvėse triukšmas. Išminčius randa draugų ir iš jų gauna pakvietimą eiti į Golgotą, kur vyks įdomi egzekucija. Šiandien turi mirti du piktadariai ir toks žmogus, kuris vadinasi Jėzus Nazarietis. Tas Jėzus didelius stebuklus darė žmonėse ir liaudis jį mylėjo… Išminčius klausėsi ir tie žodžiai krito jo širdin. Trisdešimt trejus metus jis klajojo, kad išgirstų tuos žodžius.
Karalius gimė, bet žmonės Jį atstūmė ir štai dabar Jis mirs – mąstė Artabanas. Nueisiu pažiūrėsiu, gal jis iš tikro mano Viešpats, mano karalius. Gal sugebėsiu dar Jį išpirkti iš budelių, juk tebeturiu vieną brangenybę už kurią galiu Jį išpirkti. Taip neskubėdami jie eina link Golgotos ir praėjus miesto vartus išminčius pamato kaip kareivių būrys varo mušdami vieną jauną moterį. Jie tyčiojosi iš jos. Vedamas gailesčio jis stabteli. Tai pamačiusi mergina pripuolė prie jo, apkabino kojas ir verkdama ėmė maldauti: – gelbėk mane, vardan skaistybės Dievo. Esu pirklio duktė. Mano tėvas numirė ir dabar už jo skolas mane nori parduoti kaip vergę. Tai sakydama ji bučiavo jam kojas. Išminčiui apmirė širdis, jis vėl atsidūrė kryžkelėje. Jau dusyk žmonėms atidavė Dievui skirtas dovanas. Atėjo trečias išmėginimas. Ir nieko nelaukdamas jis išsiėmė perlą, paskutinę savo dovaną ir įdėjo jį merginai į delną. Atiduodu tau paskutinį lobį, kurį saugojau savo karaliui. Nespėjus jam ištarti šių žodžių tamsa užgriuvo visą kraštą, drebėjo žemė, akmenys krito žmonėms ant galvų. Visi bėgo, o išminčius ne, neturėjo kur bėgti, ir gyvenimas jau kaip ir baigėsi. Prieš valandėlę išsiskyrė su paskutine dovana, už kurią turėjo išpirkti savo Karaliaus gyvybę. Dingo viltis, Karaliaus nerado ir tikslo nepasiekė. Bet širdies gilumoje jautė ramybę ir buvo įsitikinęs, kad ėjo teisingu keliu. Jei gyventų dar kartą pasielgtų taip pat.
Tuo tarpu žemė suvirpėjo dar kartą ir griūvančio namo akmuo užkrito tiesiai ant Artabano. Jį visą išbalusį spėjo pagauti ką tik išpirkta iš vergijos mergina. Nelauktai iš išminčiaus lūpų buvo galima suprasti, kad nori dar kažką pasakyti. Po akimirkos ji išgirdo: – ne taip Viešpatie, ne taip… Argi aš kada Tave alkaną pavalgydinau, trokštantį pagirdžiau? Argi atkėliau savo namų duris Tau, nuvargusiam keleiviui? Argi tave nuogą aprengiau, sergantį slaugiau? Trisdešimt trejus metus Tavęs ieškojau, bet Tavo veido niekada neregėjau ir niekada niekuo Tau nepasitarnavau…
Artabanas nutilo ir dabar pasigirdo visai kitoks, lyg nežemiškas balsas: – iš tiesų sakau tau, ką padarei vienam iš šitų mažiausių brolių, Man padarei. Sulig tais žodžiais išminčiaus veidas nušvito ir iš lūpų prasiveržė džiaugsmo ir palengvėjimo atodūsis.
Jo kelionė pasibaigė, dovanos buvo priimtos. Ketvirtas Rytų išminčius rado savo Karalių.