SAULĖ IR KRYŽIUS – Žaliosios gamtos mokyklos direktorės pasakyta kalba 2025
Ar Jums nekyla klausimas, kiek mūsų šventėse yra tikėjimo, tariamo šventumo, o kiek labai senos išminties? Ne asmeninės, bet kolektyvinės. Išminties, kuri gyvena mūsų genuose, kraujyje, papročiuose, maiste, šviesoje ir tamsoje, metų virsmuose.
Kalėdos – pats žodis neskamba evangeliškai. Jame negirdėti nei Betliejaus, nei Jėzaus. Jis ateina iš labai seno laiko suvokimo, iš ciklo, rato, virsmo. Iš patirties, kad metų viduryje, tamsiausiame taške, kažkas vis tiek gimsta. Ne istorija, o archetipas.
Žodžio Kalėdos etimologija netgi siejama su sanskrito žodžiais Kala- laikas ir dha- padėti, îtvirtinti.
Todėl ir gruodžio 25-oji mums sufleruoja apie Saulės grįžimą ir Jėzaus gimimo datą.
Jėzus atėjo į visus papročius, normas įskiepyti dar aukštesnę meilės sampratą.
Žmogui reikia ne datos, jam reikia prasmės. Todėl Kristus gimsta ten, kur žmonija tūkstančius metų šventė Šviesos sugrįžimą.
Krikščioniškos šventės dažnai uždėtos ant senesnių sluoksnių, kaip koplyčios ant piliakalnių, kryžiai šventose giraitėse.
Ne sunaikinant, bet pervardinant.
Forma pasikeičia, o giluminis jausmas, šventumas, virsmas lieka.
Naujieji metai sausio 1-ąją taip pat yra susitarimas, kilęs iš Romos ir Julijaus Cezario reformų. Gamta tuo metu dar nepereina slenksčio. Saulė dar tik kyla iš mirties. Bet žmogui reikia pradžios, net jei ji neatitinka žemės ritmo. Psichologiškai mums būtina linija, nors gamta visada gyvena ratu, ciklu, amžinu „dabar”.
O kur dar Kūčios?! Turbūt seniausia išlikusi archajiška šventė. Čia beveik nebelieka krikščioniškos teologijos, bet labai aiškiai kalba prigimtinė, etninė sąmonė: pasninkas, tyla, vakaras, dvylika patiekalų, grūdai, aguonos, vanduo, duona. Ryšys su protėviais. Stalas kaip altorius. Tai ne istorija apie gimimą, tai ko gero labiau apie ribą tarp pasaulių.
Net eglutė su švieselėmis kalba ta pačia sena kalba: visžalis medis žiemos mirties viduryje, mažos šviesos tamsoje, vainikai kaip amžino rato ženklas. Visa tai daug seniau nei bet kuri doktrina, bet vis dar gỹva mumyse.
Ir čia man kyla ne noras paneigti, o paklausti: ar mes švenčiame tai, kas įvyko istorijoje, ar tai, kas nuolat vyksta žmogaus vidiniame pasaulyje ir gamtoje? Ar tikėjimas gyvena kalendoriuje, ar gebėjime matyti esmę už formos?
Gal vardai keičiasi, datos slankioja, kalendoriai klysta, bet žmogaus poreikis lieka tas pats – šviesos tamsoje, prasmės virsme, gimimo po mirties.
Ir gal tikrasis dvasingumas prasideda tada, kai mes nebebijome to pamatyti?
Gyvatnešys kaip tryliktas zodiako ženklas.
Su neišvengiamai ateinančia šviesa!
Šią kalbą Žaliosios gamtos mokyklos direktorė Jolanta Lipkevičienė pasakė 2025 gruodžio 29 d. per Žaliosios gamtos mokyklos ugdytojų komandos šventinį vakarėlį. Kurio metu bendrystėje šalia rimtų temų netrūko ir žaidimų, juoko, eilėraščių, dainų…
Čia galite rasti žiburėlio užfiksuotas akimirkas:
Jei jus domina Žalioji gamtos mokykla, susisiekite su mumis!
